HUMANISTINIS POŽIŪRIS Į SERGANČIO NAUJAGIMIO SLAUGĄ IR GYDYMĄ
Dalia Stonienė, Eglė Markūnienė, Rita Balčiūnienė

Palankios naujagimiui ligoninės iniciatyvos principai buvo pradėti PSO ir UNICEF 1991m. Ankaroje vykusiame tarptautiniame pediatrų asociacijos suvažiavime. Pagrindiniai šios iniciatyvos principai yra šie:

- suteikti motinoms informaciją apie naujagimio maitinimo pasirinkimo galimybę;
- palaikyti ankstyvo maitinimo krūtimi iniciatyvą;
- padėti išskirtiniam maitinimui krūtimi pirmaisiais šešiais gyvenimo mėnesiais;
- užtikrinti, kad nutrūktų nemokamų ir pigių pieno pakaitalų tiekimas ligoninėms;
- apimti motinos ir kūdikio sveikatos priežiūros problemas, iškylančias vėliau ar kada reikia.

Ši globalinė sistema siekia duoti kiekvienam vaikui geriausią gyvenimo pradžią, sukuriant sveikatos priežiūros aplinką, kurioje maitinimas krūtimi yra norma, o tai padeda sumažinti kūdikių sergamumo ir mirtingumo lygį kiekvienoje šalyje.

Dauguma neonatologų ėmė propaguoti sergančių ir neišnešiotų naujagimių maitinimą motinos pienu, o ne jo pakaitalais. Humanistinė neonatologija teigia, kad naujagimis – svarbiausias asmuo ligoninėje. Jam būtinos tokios sąlygos, kokias sukūrė pati gamta. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad biologinę ir psichologinę vaiko sveikatą lemia motinos ir vaiko kontaktas ne tik pirmomis gyvenimo valandomis, bet ir per 1–2 mėnesį. Sunkiai sergantys naujagimiai, o ypač mažo gimimo svorio, neišnešioti naujagimiai, kurių išgyvenamumas dėl aukštų technologijų ir didelio neonatologinių skyrių personalo profesionalumo vis didėja, ligoninėje praleidžia pirmuosius 2–3 savo gyvenimo mėnesius.

Naujos akušerinės bei naujagimių gydymo technologijos padidino galimybę išgyventi labai mažo svorio naujagimiams. Technologijų tobulėjimas kelia susirūpinimą dėl išgyvenamumo ribų. Mažiau kaip 1000 gramų sveriantys ir ne didesni už delną naujagimiai dažnai apibūdinami kaip XX a. pabaigos stebuklas. Šių naujagimių išgyvenimas atvėrė galimybes stebėti tolesnę jų fizinę ir emocinę raidą. Tai padeda sukurti naujus gydymo ir slaugos standartus. Dėl nesubrendusios nervų sistemos jie ypač jautrūs neurologiniams sutrikimams. Įvairūs psichomotorinio vystymosi sutrikimai dažniau stebimi šioje vaikų grupėje. Didelė dalis neišnešiotų naujagimių vystosi be žymesnių sunkumų, bet kuo mažesnis gimimo svoris, tuo šių sutrikimų daugėja. Įvairūs veiksniai gali didinti riziką ligoms ir vystymosi atsilikimui. Naujagimių slaugytojos turi ir gali vaidinti ypač svarbų vaidmenį mažinant šią riziką. Naujosios medicinos technologijos atitolino motiną ir sergantį naujagimį, pačios gamtos sukurtus kaip nedalomą visumą. Motinos vaidmuo slaugant sergantį naujagimį tapo minimalus. Po gimdymo naujagimį atskyrus nuo motinos išlieka biologinis ir psichologinis judviejų ryšys. Kuo glaudesnis motinos ir vaiko kontaktas pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, kuo ilgiau kūdikis gauna motinos pieną, jaučia jos odą, tuo stipresnė formuojasi jo imunobiologinė sistema. Sergančio naujagimio gydymas intensyviosios terapijos ir naujagimių patologijos skyriuose silpnina motinos ir jos kūdikio ryšį, mažina natūralaus maitinimo galimybę. Tačiau medicinos personalas, ypač naujagimių slaugytojos, turinčios pakankamai žinių, gali ir privalo skatinti mamas būti su savo naujagimiu, padėti joms nugalėti stresą ir neviltį, skatinti maitinti savo pienu. Pažangi naujagimių slauga, atitinkanti XXI a. reikalavimus, turi būti pasiekta tam skirtomis edukacinėmis programomis.

Sergančiam naujagimiui neužtenka tik vieną kartą per dieną pasimatyti su motina, jam reikia nuolat būti šalia jos. Jai turėtų būti sudarytos sąlygos visą parą būti kartu su sergančiu ar neišnešiotu naujagimiu. Vakarų šalių neonatologijos skyriuose kūdikio mažai paisoma, o motinai skiriamas viešnios vaidmuo. Naujagimis visiškai priklausomas nuo medicinos personalo. Tokiu vaidmenų pasiskirstymu suinteresuotos ne tik medicinos institucijos, bet ir kompanijos, gaminančios motinos pieno pakaitalus – adaptuotus mišinius. Pseudomoksliniai tyrimai, finansuojami šių kompanijų, įrodinėja, esą adaptuoti mišiniai tinkamesni už motinos pieną, ir ypač naudingi neišnešiotiems naujagimiams. Firmos, gaminančios aukštos technologijos elektroninę aparatūrą, padedančią išauginti neišnešiotus naujagimius be motinos pagalbos, taip pat siekia išsaugoti savo statusą. Slaugos metodai, pabrėžiantys medicinos personalo svarbą, suteikia motinai galimybę bendrauti su savo vaiku, tačiau tikrojo motinystės jausmo ugdymas paprastai prasideda, tik abiem grįžus namo. Adaptacijos periodas užsitęsia. Nuolatinis motinos ir naujagimio buvimas kartu pagreitina motinystės jausmo atsiradimą.

Į naujagimių skyrius patenka sunkiai sergantys naujagimiai. Įvairių tyrimų duomenimis, tik 29,7% į šiuos skyrius patekusių naujagimių motinų moterų konsultacijose gavo būtinų žinių apie naujagimio priežiūrą ir slaugą, natūralų maitinimą. Moters parengimas sąmoningai motinystei nepakankamas. Tik sąmoningi tėvai gali prisiimti atsakomybę už savo vaiką. Naujagimių skyrių darbo tikslas – ne tik išgydyti naujagimį, bet ir padėti moteriai tapti motina, išmokyti prižiūrėti ir natūraliai maitinti kūdikį.

Pastaruosius 30 metų medicina padarė didžiulį šuolį biomedicinos technologijų srityje, tai labai pakeitė visą medicinos praktiką, tarp jų ir neonatologiją. Tačiau visi pasikeitimai turi ne tik teigiamas puses. Didžiulės technologijų ir teikiamų medicinos paslaugų kainos turi ir priešingą poveikį medicinos kokybei. Jeigu medikai nenori tapti technologijų vergais, jų sprendimai turi būti labiau racionalūs, pagrįsti moksliniais faktais. Nepaisant to, medikai neturėtų tapti aiškiais technikais tradicinio humanistinio požiūrio į pacientą sąskaita.

„Medikalizacija“ neaplenkė ir neonatologijos. Naujagimiui palankios ligoninės principai tapo pageidautini ir priimtini tik sveikų naujagimių skyriuose. Motinų ankstyvas (greitas) išrašymas po gimdymo, paprastai 2–3 parą, ekonomiškai yra palankus ligoninėms. Tačiau gimus nesveikam ar neišnešiotam naujagimiui motina tampa nepageidautina ir ji vyksta į namus, turėdama galimybę tik lankyti savo vaiką. XX a. pabaigoje susiformavo du požiūriai į motiną ir naujagimį ir jais paremti slaugos būdai.

1. Naujagimio slaugos būdai, kurie remiasi požiūriu, kad medikai pajėgesni teikti reikiamą pagalbą. Motina neguldoma kartu su naujagimiu į specialųjį skyrių, o po gimdymo išvyksta namo. Dieną ji gali būti su naujagimiu, tačiau nakčiai vyksta namo. Motina ir kiti šeimos nariai jiems patogiu laiku gali lankyti naujagimį ligoninėje.

2. Humanistinis požiūris, pagrįstas artimais motinos ir kūdikio santykiais. Naujagimis su motina būna visą parą, kol naujagimis visiškai pasveiksta. Mažai kontaktuojama su medicinos personalu. Naujagimiui sudaromos sąlygos, panašios į namų. Nuolatinis naujagimio buvimas su motina yra pagrindinis humanistinės neonatologijos principas.

Šiuo principu dirbančios ligoninės yra tikros palankios naujagimiui ligoninės, kuriose motina būna šalia naujagimio 24 val. per parą, minimaliai naudojamos technologijos, mažas kontaktas tarp naujagimio ir medicinos personalo.

Humanistinė neonatologija apima naujagimių slaugą ir gydymą. Natūralus maitinimas buvo propaguojamas jau prieš 10–15 metų, tačiau neišnešiotų naujagimių maitinimas krūtimi – tik pastaraisiais metais. Prieš keletą metų pradėtas propaguoti ir akcentuoti betarpis motinos ir naujagimio kontaktas, vadinamas „kengūros metodu“ (KM ) arba „oda prie odos“ metodu: nuogas naujagimis guldomas ant motinos ar tėvo krūtinės. Šis metodas remiasi pagrindine ryšio hipoteze, kuri teigia, kad taip stiprinamas motinos ir vaiko ryšys, motinai padedama susidoroti su stresu, gimus neišnešiotam ar sergančiam naujagimiui, geriau suvokti jį ir jo poreikius. Šis metodas nereikalauja jokių finansinių išteklių, o jo efektas – greitas ir ilgalaikis. Šį metodą tikslinga taikyti ne tik sveikiems, išnešiotiems naujagimiams jau gimdykloje, bet kuo anksčiau ir sergantiems bei neišnešiotiems. Motinos, mokančios ir taikančios šį metodą, jaučiasi ramesnės, labiau pasitiki savimi, labiau suvokia ir jaučia savo vaiko poreikius. Tyrimais įrodyta, kad šis metodas yra saugus net ir labai mažo svorio naujagimiams ir gerai jų toleruojamas. Taikant „oda prie odos“ kontaktą, pagerėja naujagimio fiziologinės funkcijos: sunormalėja širdies veikla, pagerėja kvėpavimas, suretėja ar išnyksta patologiniai kvėpavimo sustojimai, pagerėja kraujo įsotinimas deguonimi, jis tampa ramesnis, geriau miega. „Kengūros metodas“ humanizuoja naujagimių slaugą ir gerina ryšį tarp motinos ir vaiko bet kurioje šalyje: tiek ekonomiškai išsivysčiusioje, tiek besivystančioje. Tai jokių finansinių išteklių nereikalaujantis būdas, kurį reikia taikyti visų lygių ligoninėse: ir tose, kur resursai yra labai riboti , ir tose, kur jų pakanka.

XX a. požiūrio į motina ir vaiką kaita skatina ir neonatologijos pokyčius. Neišnešiotų ir sergančių naujagimių gydymas ir slauga yra sudėtingi, nes bet kuri procedūra (auskultacija, tyrimų paėmimas, zondų įvedimas, ultragarso ir rentgeno tyrimai, sauskelnių pakeitimas ir kt.) sukelia ir neigiamus reiškinius organizme (deguonies kiekio kraujyje sumažėjimą, smegenų kraujotakos pasikeitimus, AKS pokyčius), kurie gali turėti įtakos tolesniam psichomotoriniam vystymuisi. Tam, kad būtų užtikrinta geresnė sveikata ateityje ne tik tokiam naujagimiui, bet ir jo šeimai, medicinos personalas turi skatinti tėvų dalyvavimą naujagimio slaugoje kaip tik galima anksčiau.

Ryšys tarp tėvų ir jų kūdikio prasideda dar motinos nėštumo metu. Šiais ryšiais susidomėta dar 1900 m., tačiau tada buvo kalbama tik apie išnešiotus, sveikus naujagimius. Priešlaikinis gimdymas sukelia sumaištį šeimoje. Ryšys tarp tėvų ir prieš laiką gimusio jų naujagimio, ypač jeigu jis būna naujagimių reanimaciniame skyriuje, yra labai trapus. Šiuos ryšius stiprinti ypač padeda naujagimių slaugytojos.

Cathy Haut išskyrė tris ryšių tarp tėvų ir neišnešioto naujagimio. Pirmiausia neišnešiotas naujagimis patenka į naujagimių reanimacijos skyrių. Vyrauja nevilties, praradimo, psichologinio šoko nuotaikos, kurias dar pagilina motinos medicininės problemos. Šio laikotarpio trukmė priklauso nuo tėvų adaptacijos, sugebėjimo susidoroti su stresu. Vėliau naujagimio būklė pagerėja, pradeda augti svoris, mažėja priklausomybė nuo medicininės aparatūros. Motina jau sustiprėjusi ir gali slaugyti naujagimį. Tačiau tėvai dar nejaučia, kad jų vaikas priklauso jiems. Trečias etapas prasideda tada, kai ruošiamasi vykti į namus. Tada labai svarbu šeimai padėti, pamokinti, padėti adaptuotis namuose.

Dabar pripažįstama, kad slaugomi ir gydomi ypač mažo svorio naujagimiai kartu patiria didelį stresą. Slaugytojos privalo tėvams padėti suvokti tai ir kartu ieškoti būdų šiam stresui mažinti. Dėl naujagimių priežiūros pažangos išgyvena labai mažo gimimo svorio naujagimiai, tai šeimai sukelia daug džiaugsmo, o kartu mažina įtampą. „Teigiamas prisilietimas“ – tai priemonė, padedanti nustatyti darbo ryšius su tėvais, didinanti jų pasitikėjimą ir prisirišimą prie savo vaiko. Dar daug tėvų, išvykę į namus iš naujagimių intensyviosios terapijos skyrių ( NRITS ) jaučia stresą ir dėl savo kūdikio, kuris turi tam tikrų elgesio vystymosi sutrikimų dėl buvimo NRITS.

„Teigiamas prisilietimas“ – tai specialiai naujagimiams, esantiems NRITS, pritaikytas prisilietimas, kuris sukuria jiems ramybės, saugumo, pasitikėjimo aplinką. Jis taikomas, atsižvelgiant į individualius naujagimio poreikius, į jų psichologinį ir elgesio atsaką. Tėvai yra pagrindiniai tokių prisilietimų davėjai, nes jie labiausiai jaučia savo naujagimį.

Išnešiotas, sveikas naujagimis pranašesnis prieš sergantį ar neišnešiotą naujagimį. Tačiau gimdymas jautriam naujagimiui bus traumuojantis. Adrenalino kiekis naujagimio organizme gali būti 100 kartų didesnis, negu ką tik įvykus širdies priepuoliui, streso lygis labai ryškiai kyla. Kortizolio, kuris yra natūralus steroidas antinksčių gaminamas skausmo, streso, infekcijos metu, kiekis padidėja dešimteriopai. Motinos antenatalinis stresas, kaip ir naujagimio stresas, gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį naujagimio, ypač neišnešioto, smegenims ir ypač toms smegenų struktūroms, kurios atsakingos už atmintį, mokymąsi. Pirmomis paromis po gimimo artimas kontaktas su motina, o ypač „oda prie odos“ kontaktas padeda sumažinti šį stresą. Deja, to negalima pasakyti apie naujagimius, kurie dėl savo būklės gydomi NRITS ar naujagimių ligų skyriuose. Jiems papildomas stresas sukeliamas ne tik procedūromis, bet ir triukšmu, intensyvia slauga, vartymu ir kt. Įvairių autorių darbai parodė, kad šie stresai gali ne tik sulėtinti pooperacinį gijimą, bet turėti reikšmės labai mažo svorio naujagimių išgyvenamumui bei tolesniam jo vystymuisi. Suvokus tai, buvo žengtas žingsnis ne visai teisinga linkme, tai yra stengiamasi kuo mažiau liesti naujagimį, kartu tai rekomenduojant ir tėvams. Dar nepagalvota apie tai, kad naujagimis paliekamas vienas su savo stresu ir nesistengiama jam padėti. Būtent „teigiamo prisilietimo“ metodika ir padeda sukurti tokią aplinką naujagimiui. Tokio lytėjimo tyrimai parodė, kad po masažo naujagimio organizme kortizolio kiekis ryškiai sumažėja, pagerėja jo vystymasis, pagreitėja svorio augimas ir kūdikis su tėvais greičiau išvyksta namo. Tėvai natūraliai neturi instinkto liesti sergantį ar neišnešiotą naujagimį, todėl juos reikia paskatinti ir palaikyti. Sveikatos priežiūros specialistai turi paaiškinti tėvams jų vaidmenį ir teigiamą lietimo poveikį bei išmokinti liesti vaikelį. „Teigiamas prisilietimas“ yra švelnus kelias, padedantis tėvams bendrauti su savo vaiku. Visi kūdikiai, nepaisant jų neišnešiotumo laipsnio ar ligos, turi jausti, kad jie yra mylimi ir ne vieni.