TU – NE VIENA!

E. Kubler-Ross, nagrinėjusi mirštančiųjų ir jų artimųjų išgyvenimus, pastebėjo, kad tokie žmonės patiria panašius jausmus. Ji taip pat pastebėjo, kad labai panašiai jaučiasi ir tėvai, kuriuos ištinka vaikų liga ar negalia. Jie tarsi išgyvena simbolinę vaiko mirtį ar žlugimą tų vilčių ir planų, kurie buvo kuriami laukiant vaikelio.

Pirmiausia, anot minėtos autorės, išgyvenamas šokas ir neigimas: „Negali man taip atsitikti!“. Neigimas yra normali kiekvieno žmogaus reakcija į staigią, netikėtą ir skaudžią žinią. Vėliau pradedama pykti, liūdėti, jaučiamas beviltiškumas (Peterson, 1987, J. Daulenskienė ir L. Radževičienė, 1997). Klausiama: „Kodėl ne jam, o man?“. Pykstama ir ant Dievo. Dar vėliau tėvai su vaiko negalia susitaiko, tačiau ir toliau jaučiasi kalti prieš save ir aplinkinius, gali kaltinti save arba kitus dėl juos ištikusios negandos. Tai „tylaus įniršio“ periodas, kuris tęsiasi ilgiau nei pirmieji (J. Daulenskienė ir L. Radževičienė, 1997). Derėjimasis, anot E. Kubler-Ross, – trečioji išgyvenimų stadija. Deramasi su savimi, aplinkiniais, o ypač su Dievu: „Jei Tu padėsi mano vaikui, aš kasdien eisiu į bažnyčią“ ir pan. Šie pažadai mažai kada įvykdomi, tačiau teikia vilties. Tuo pat metu gali pradėti vystytis ir depresija. Jei mamos turi su kuo pasikalbėti ir išsakyti savo jausmus, greičiau pasiekiama susitaikymo stadija.

Šios stadijos ar laikotarpiai gali būti išgyvenami labai įvairiai ir per nevienodą laiko tarpą, tai priklauso nuo individualių žmogaus savybių. Tačiau labai svarbu, kad kažkas būtų šalia, suprastų, išklausytų. Artimieji ne visada gali atvažiuoti ir pabūti kartu su vaikelio mama, dažnai jai vienai tenka patirti pačius skaudžiausius įvykius ir netikėtas žinias. Įvairios mintys ir jausmai, kaip didžiausia sumaišties, nerimo ir nevilties lavina, kurios nėra kam ir kur išlieti, užgula mamas. Sulaikytos, neišsakytos emocijos ir jausmai sergančio kūdikio artimuosius priverčia sureaguoti į aplinką neadekvačiai (kai elgesys būna nesuderinamas su realia situacija). Neturėtume dėl to stebėtis ir pykti, nes mes kiekvienas labai skirtingai reaguojame į skirtingas situacijas. O šiuo sunkiu laikotarpiu tokios reakcijos yra pateisinamos ir suprantamos. Nuolatinė įtampa, baimė dėl ateities ir kankinantis laukimas gali sukelti netikėtas reakcijas. Juk ligoninėje su savo naujagimiu mamai tenka išbūti ne vieną mėnesį. Tai išbandymo kupinas laikas visai naujagimio šeimai.

Kokią pagalbą galime pasiūlyti Neonatologijos klinikoje esančių naujagimių šeimoms, o ypač mamoms?

Savitarpio pagalbos grupė yra viena iš pagalbos priemonių. Neišnešiotų naujagimių mamos galima pasidalyti savo jausmais ir išgyvenimais. Moterys kviečiamos ateiti ir praleisti valandą kitą kartu. Įvardyti ir išsakyti jausmai leidžia lengviau kontroliuoti emocijas ir atitinkamai reaguoti į susidariusią nepalankią situaciją ar gautą žinią. Juk ir liaudies išmintis sako, kad pasidalytas džiaugsmas padidėja, o pasidalytas skausmas – sumažėja.

Taip pat galime pasiūlyti individualias psichosocialines socialinio darbuotojo konsultacijas. Su kūdikio mama ir/ar šeimos nariais išsiaiškinami šeimos poreikiai ir bandoma rasti išeitį iš susidariusios sunkios situacijos. Šeimai suteikiama informacija socialiniais, teisiniais, psichologiniais ir kitais klausimais, nukreipiama į atitinkamas institucijas ir tarnybas.

Labai svarbu, kad naujagimių mamos ir jų šeimos nariai neliktų vieni ir nepastebėti, jiems būtų stengiamasi pagelbėti.