NEIŠNEŠIOTAS NAUJAGIMIS
Rita Balčiūnienė

Priešlaikinio gimdymo priežastys yra įvairios: motinos ligos (ypač infekcijos), ankstesni priešlaikiniai gimdymai, motinos amžius (iki 16 m. ir daugiau kaip 35 m.), daugiavaisis nėštumas, žemas socialinis statusas, rūkymas, toksikomanija, alkoholizmas, motinos aktyvumas (sunkus darbas, kelionės).

Neišnešiotais naujagimiais laikomi vaikeliai, gimę 22–37 nėštumo savaitę ir sveriantys 500 g ar daugiau. Kuo mažiau savaičių, tuo labiau išreikšti naujagimio nesubrendimo požymiai.

Per pirmą apžiūrą galima pastebėti, kokia plona yra neišnešioto naujagimio oda. Dažnai pro ją persišviečia venų tinklas, todėl oda būna tamsiai raudona. Dėl prastai išsivysčiusio poodinio riebalinio sluoksnio oda atrodo raukšlėta, galūnės liesos, o pirštukai ilgi. Nagučiai maži, nesiekiantys pirštukų galų. Krūtelių speneliai vos pastebimi, neiškilę virš odos. Neišnešioto naujagimio kūnas, ypač veidas, pečiai, rankos, padengtas tankiais plaukeliais, kurie pamažu nuslenka. Ausų kaušeliai minkšti ir lengvai užlenkiami, nes kremzlės nestandžios. Dėl žemo raumenų tonuso naujagimis yra glebus, todėl jį liesti reikia kuo švelniau. Be to, toks naujagimis greitai atvėsta, todėl labai svarbu, kad naujagimį suptų šilta aplinka.

Per anksti gimusio naujagimio visos organizmo sistemos yra nebrandžios.

Didžiausia problema – kvėpavimo nepakankamumas dėl surfaktanto stokos plaučiuose. Surfaktantas – biologiškai aktyvi medžiaga, apklojanti alveoles iš vidaus. Ji mažina alveolių paviršiaus įtempimą iškvepiant ir neleidžia joms sulipti. Surfaktantą gamina kvėpavimo takų epitelinės ląstelės (pneumocitai), kurių diferenciacija baigiasi 32–36 moters nėštumo savaitę. Jei surfaktanto nepakanka, alveolių spindį ir smulkiuosius bronchus užpildo hialininės membranos, kurios dar labiau trikdo dujų apykaitą plaučiuose. Išsivysčius hialininių membranų ligai, naujagimiui prireikia intensyvios terapijos ir dirbtinės plaučių ventiliacijos.

Dėl nebrandžios centrinės nervų sistemos naujagimis nemoka čiulpti ir ryti. Neišgaunami jo fiziologiniai ir spinalinio automatizmo refleksai, žemas raumenų tonusas, labili termoreguliacija. Neišnešiotų naujagimių galvos smegenyse gali susidaryti kraujosruvos, paprastai kraujas išsilieja į šoninius smegenų skilvelius. Tai dažnai komplikuojasi vidine vandene, gali likti neurologinių sutrikimų visam gyvenimui.

Dėl kardiovaskulinės sistemos nesubrendimo būna žemas kraujospūdis, hipovolemija (skysčių stoka organizme). Tuoj po gimimo naujagimio širdyje užsidaro angos, kurios funkcionavo intrauterininiu laikotarpiu. Tačiau prieš laiką gimusiam naujagimiui šis procesas gali užtrukti. Kartais lieka atviras arterinis (Botalo) latakas, kuris ilgainiui sutrikdo kraujotaką plaučiuose ir visame organizme. Atvirą arterinį lataką bandoma uždaryti medikamentais (indometacinu). Jei tai nepadeda, naujagimis operuojamas, t. y. perrišamas latakas .

Neišnešioto naujagimio virškinimo sistemos nebrandumas pasireiškia fermentiniu nepakankamumu, labilia kraujotaka žarnyne, kurią žalingai veikia deguonies stoka, netinkama mityba, infekcija. Todėl gali vystytis žarnyno išemija, nekrotinis enterokolitas, pilvaplėvės uždegimas (peritonitas) bei prakiurti žarna. Kadangi neišnešiotas naujagimis nemoka čiulpti ir ryti, jis maitinamas per zondą. Geriausias maistas – jo motinos pienas, nes jis skirtas būtent šiam neišnešiotam naujagimiui. Taip gamtoje sutvarkyta, kad neišnešioto naujagimio motinos pienas yra kitoks, nei laiku gimus kūdikiui: skiriasi baltymų ir riebalų santykis, yra daugiau antikūnų (apsauga nuo infekcijos), lengviau virškinamas, nes jame yra fermentų. Jeigu leidžia naujagimio būklė, stengiamasi kuo anksčiau pradėti jį maitinti motinos priešpieniu, kuriame yra ypač daug antikūnų. Maitinant neišnešiotus naujagimius labai svarbu skirti tinkamą skysčių kiekį per parą, nes jiems labai žalinga hipovolemija. Jei naujagimis dar negali viso reikiamo skysčių kiekio gauti su maistu, jam skiriamos lašelinės infuzijos į veną. Svarbu naujagimį maitinti dažnai, nes tai leidžia išvengti hipoglikemijos (mažo gliukozės kiekio kraujyje), kuri žalinga smegenims. Todėl neišnešiotam naujagimiui glikemija tiriama kelis kartus per parą. Net nemokantis čiulpti naujagimis kuo anksčiau turi būti glaudžiamas prie krūties. Užtenka naujagimio burnelei paliesti krūties spenelį ir gerėja motinos laktacija, užsimezga motinos ir vaiko ryšys.

Antros paros pradžioje visi naujagimiai pagelsta. Tai normalu. Po gimimo keičiasi naujagimio kraujas. Raudonieji kraujo kūneliai suyra ir susidaro nauja medžiaga bilirubinas, kuri geltonai nudažo odą. Išnešiotų naujagimių gelta praeina savaime per 10–14 dienų. Neišnešiotų naujagimių kepenys yra nesubrendusios, todėl gelta būna ryškesnė ir ilgiau išlieka. Siekiant sumažinti geltos intensyvumą, naujagimis švitinamas mėlynais spinduliais, kurie padeda greičiau pasišalinti bilirubinui. Toks gydymo metodas vadinamas fototerapija. Švitinamo naujagimio akys uždengiamos, kad nebūtų dirginamas regėjimas. Fototerapijos lempa išjungiama naujagimio maitinimo ir priežiūros metu. Kol naujagimis yra geltonas ir jam taikoma fototerapija, jis yra kiek vangesnis, daugiau miega, prabunda tik tada, kai išalksta. Naujagimis tampa aktyvesnis, kai gelta ima švelnėti ir fototerapija užbaigiama.

Dėl kraujodaros, ypač kaulų čiulpų, sistemos nebrandumo nustatoma neišnešiotų naujagimių mažakraujystė. Ją kartais tenka koreguoti – lašinama eritrocitų masė. Be to, neišnešiotiems naujagimiams papildomai skiriami (kartais ir gana ilgai) geležies preparatai, nes jos nepakanka organizme.

Anksti pradedama rūpintis neišnešiotų naujagimių rachito profilaktika, nes jiems būdingas mažas kalcio kiekis kraujyje, hipovitaminozė. Todėl jau nuo 7–10 parų amžiaus pradedamas skirti vitaminas D. Tiriamas kalcio kiekis kraujyje ir, jei reikia, koreguojamas.

Neišnešioti naujagimiai ypač neatsparūs infekcijoms, nes jų imuninė sistema dar nesubrendusi, trūksta imunoglobulinų, silpnas odos apsauginis mechanizmas. Todėl keliami ypatingi reikalavimai tokių naujagimių aplinkos švarai ir sterilumui. Slauganti mama ir personalas turi plautis rankas prieš kiekvieną prisilietimą prie naujagimio.

Per visą naujagimio gulėjimo ligoninėje laiką keletą kartų tiriamas akių dugnas, nes dėl tinklainės nesubrendimo gali vystytis neišnešiotų naujagimių retinopatija, kai dėl sutrikusios kraujotakos akių dugne vystosi išemija. Laiku nepastebėjus šios patologijos, naujagimis gali apakti dėl tinklainės atšokimo. Jei tinklainė atšoka iš dalies, atliekama kriopeksija – operacija, kurios metu tinklainė lazeriu pritvirtinama prie akių dugno. KMUK Akių ligų klinikoje sėkmingai atliekamos šios operacijos.

Nors vaikelis labai mažas, bet jo veide galima atrasti giminės panašumo požymių, kurie ypač džiugina mamą. Ir kuo ji ilgiau žiūri į savo mažą žmogutį, tuo aiškiau suvokia, kad jis yra jos šeimos narys. Todėl labai svarbu, kad mama kuo ilgiau būtų prie savo vaikučio. Motina turėtų naujagimį švelniai liesti, glostyti, kalbėtis su juo. Tai vaikelį ramina.

Dar daug dienų po neišnešioto naujagimio gimimo mamą persekioja jausmų ir nuotaikų svyravimai, kai pasitikėjimą ir tvirtumą keičia neviltis. Visi prieštaringi jausmai pasitraukia, kai mama pamato, kad jos neišnešiotas naujagimis pradeda augti ir stiprėti. Todėl labai svarbu, kad mama būtų pilnavertis komandos, padedančios augti mažam žmogučiui, narys.