KŪDIKIO IR MOTINOS RYŠIO SVARBA: PRIERAIŠUMO PRIEŽASTYS IR PADARINIAI
Aušra Adomaitytė

Šiandien tenka sutikti ne vieną jau suaugusį žmogų, kuris savo neadekvačiu ar net žudančiu elgesiu stengiasi gauti dėmesio ir meilės. Kodėl, kokios priežastys? Labai didelį įspūdį paliko psichologės ir psichoterapeutės Miros Rothenberg knyga „Vaikai smaragdo akimis“, padėjusi suprasti itin sunkių atvejų priežastis ir būdą, kaip galima padėti tokiems vaikams ir paaugliams. Remdamasi psichologų M. Furst ir Davido G. Myerso bei minėtos autorės M. Rothenberg mintimis, mėginsiu trumpai apžvelgti kūdikių prieraišumo ir fizinio kontakto su motina ar jį prižiūrinčiu asmeniu reikšmę ir kai kuriuos netinkamo elgesio padarinius.

I. Prieraišumo kilmė ir svarba
Kontakto su kūdikiu per kūno sąlytį reikšmė

Naujagimystės ir vaikystės laikotarpiu kūdikiui didelę reikšmę turi kūno sąlytis – tai glamonės, švelnūs ir šilti prisilietimai, artumas to žmogaus, kuris kūdikį prižiūri, juo rūpinasi. Kaip ir kitų receptorių gaunama informacija iš išorės toliau perduodama smegenims ir mes suvokiame, ką mums išorė pateikė, taip ir lytėjimas per odą bei smegenų veiklą, leidžia suvokti, kad esame apsupti artimų žmonių saugumo ir meilės.

Iš pradžių psichologai manė, kad kūdikiai prisiriša prie juos maitinančių žmonių, tačiau 1950 m. Harry Harlowas atlikęs tyrimus su beždžioniukais įrodė, kad prisirišama prie to, kas teikia švelnumą ir jaukumą, nes atitraukus tą objektą mažyliai labai nusimindavo. Tada mokslininkai padarė išvadą, kad „žmogaus kūdikių prieraišumui taip pat svarbus kūno sąlytis su tėvais, kurie yra švelnūs bei šilti, kurie supa, maitina ir glosto“ . Tą patį pažymi ir M. Furst: „Pirmoje motinos ir vaiko simbiozės fazėje labai svarbu, kad juodu daug bendrautų ir vienas kitą liestų. Švelni, kūdikio poreikius, jo kūno kalbą suprantanti motina leidžia jam pačiam pamažu suvokti savo poreikius ir kūno funkcijas. Taip jis gali išbandyti, kaip veikia jo Aš“ .

Mira Ronthenberg aprašo berniuko, kuris gimė penkių su puse mėnesių ir tris mėnesius praleido inkubatoriuje, istoriją: „Keičiant vystyklus jis visas sustingdavo, jei jį kas paimdavo ant rankų, jis atsisakydavo buteliuko. Užmigdavo tik po migdomųjų, bet ir tie padėdavo tik retkarčiais. Kai sustiprėjo, savo galva ėmė kenkti sau ir kitiems, daužė ją į lovytės šonus, į namo sienas, į kitų žmonių galvas ir į langus. Džoniui tarsi trūko pojūčių, jis tarsi nejautė skausmo. Galėjai jam užploti; jis pats galėjo apsikumščiuoti iki mėlynių, – tačiau niekada nesurėkė. Jei jį kutendavai – nesijuokdavo, pašaukdavai vardu – neatsiliepdavo; garsų jis negirdėdavo, jei patekdavai į jo akiratį, blogai sufiksuotų akių žvilgsnis nenukrypdavo į tave, bet klaidžiodavo kažkur aukščiau ar už tavęs. Iki penkerių metų Džonį vežiojo vežimėliu arba nešiojo. Kai jis pradėjo vaikščioti <...> – nusvirduliuodavo keletą žingsnių ir pargriuvęs ant grindų visom keturiom šliauždavo. Jo visas kūnas atrodė nesunarstytas, tarytum kiekviena dalis veikė skyrium“. Tačiau po penkerių metų padarius encefalogramą smegenų pažeidimų nebuvo pastebėta. Psichologijos testai taip pat rodė jį esant aktyvų ir nuovokų. Kai Džoniui sukako septyneri, su juo pradėjo dirbti M. Rothenberg. Užsiėmimai su berniuku truko trejus metus. Jie vykdavo per savaitę po keturias šešias valandas. Psichologė pasiekė reikšmingų rezultatų. Ji ne tik padėjo sukoordinuoti jo klausą ir kitus pojūčius, bet ir padėjo Džoniui įveikti prisilietimų baimę. Ji rašo: „Kai mudviejų santykiai sustiprėjo, jis ėmė ilgiau miegoti. Vieną popietę mano namuose jis kietai numigo penkiolika ar dvidešimt minučių. Aš pastebėjau, kad miegodamas vaikas čiulpsi lūpomis ir ištiesia rankas. Paėmiau vaikišką buteliuką, pripyliau į jį pieno ir jam pabudus įkišau žinduką į burną. Jis ramiai gulėjo čiulpdamas iš buteliuko, o kai iščiulpė, aš padėjau jo galvą ant savo kelių ir pradėjau jį glostyti. Šį kartą jis neišsitempė vengdamas fizinio kontakto, bet sąmoningai leidosi glostomas. Keletą dienų jam duodavau buteliuką ir laikydavau jį, kol vaikas žįsdavo. Kartą aš pusiau gulomis išsitiesiau ant grindų. Džonis šalia žaidė su kaladėlėmis. Staiga jis prišliaužė prie manęs, susirangė embrioninėje padėtyje atsukęs nugarą man į pilvą ir tuoj pat užmigo. Šitaip šalia manęs miegojo, regis, amžinybę, nors taip tęsėsi penkias ar šešias minutes. Pabudęs maloniai nusižiovavo ir palietė mano rankas. Aš švelniai pasisodinau jį ant kelių, apkabinusi pabučiavau jį. Jis, regis, tuo apsidžiaugė. Vaikas niekada daugiau nepakartojo savo „embrioninio poelgio“, bet buteliuku naudojosi dar keletą savaičių. Paskui staiga jo atsisakė. Tačiau nuo to laiko, jei vaiką paliesdavau, švelniai glamonėdavau ar bučiuodavau, jis visą tai priimdavo su tam tikru atsargumu, baime ir smalsumu, bet drauge ir su džiaugsmu. Greit jo motina man prasitarė: „Nejaugi aš vėl turiu vaiką“. Ji taip pat dabar galėjo berniuką paliesti, pabučiuoti ir apkabinti. O ilgainiui Džonis nebevengė fizinio kontakto ir su kitais žmonėmis, guviai vartydavosi ant bet kieno rankų“ .

Artimumo reikšmė kūdikiui

Kitas prieraišumo veiksnys – tai artimumas, kuris formuojasi jautriu kritiniu laikotarpiu – palankiausiu metu netrukus po gimimo, kai turi įvykti tam tikri įvykiai, kad raida būtų normali (Bornestein, 1989) . Normaliai tėvai turėtų atsiliepti į vaikų prieraišumą ir daugeliu atvejų tai vyksta. Raidos psichologai teigia, kad „nėra apibrėžto kritinio laikotarpio, kada formuojasi prieraišumas“ . Artumas formuoja saugumo jausmą. Čia galima būtų išskirti aš raidos formavimo pradžią, kai daugiausia reikšmės turi vaiko ryšys su motina ar kitu jį auginančiu žmogumi. M. Furst pažymi, kad „vystymuisi itin svarbus laikotarpis nuo 6 iki 10 mėnesių, nes tuo metu palaipsniui formuojasi ir įsitvirtina vaiko ryšys su motina. Todėl jei tuo laikotarpiu ar vėliau vaikai atskiriami nuo motinų, jiems smarkiai pakenkiama“ . Toliau autorė daro išvadą, kad tokie kūdikiai, kurie neturėjo galimybių užmegzti emocinio ryšio su motina, vėliau nesugebės to padaryti. Ji taip pat teigia, kad kūdikių namų, kur sterili ir higieniška aplinka bei personalo anonimiškumas, auklėtinių būklė po pirmų metų nesiskyrė nuo endogeninio debilumo . Tačiau tokių kūdikių namų vaikai, kurie buvo perkelti į privačius kūdikių namus, kur jiems buvo skiriamas individualus dėmesys, po kelių mėnesių padarė didelę pažangą, t. y. „pradėdavo noriai bendrauti, šypsodavosi, priaugdavo svorio ir jų būklė tapdavo normali .

Artimumas grįstas tuo, kad suaugęs žmogus atsilieptų į kūdikio poreikius, nes neatsakantis elgesys, nukreiptas į kūdikį, slopina atsiradusius instinktus, kartu blokuojasi ir aš formavimasis. Todėl motina ar kitas kūdikį prižiūrintis asmuo turi padėti kūdikiui suvokti ir išreikšti savo poreikius per nuolatinį motinos pritarimą ir kontaktą . Davidas G. Myersas dar išskiria saugų prieraišumą ir nesaugų kūdikių ir vaikų prieraišumą. Jis tai sieja su vaikų temperamentu ir tėvų elgesiu. Saugiai prieraišūs kūdikiai nusimena, kai motina išeina, tačiau jai sugrįžus vėl žaidžia ir nori su ja bendrauti; o nesaugiai prieraišūs – mažiau domisi aplinka, jie net įsikimba į motiną, jai išėjus garsiai verkia, o grįžus yra abejingi ar net priešiški . Ir vėlgi šiuos veiksnius lemia motinos elgesys. Jautrios motinos nuolat stebėdavo, ką daro jų kūdikiai ir į tai atitinkamai reaguodavo, vaikai buvo prisirišę saugiai. Nejautrių motinų, kurios bendravo su kūdikiais tik tuomet, kai joms to norėdavosi, bet nekreipdavo į juos dėmesio kitu metu, vaikai buvo prisirišę nesaugiai . Taip pat M. Furst pažymi, kad jei motina nepriima vaiko ir jo jausmų, tai jam atsiliepia rimtu raidos sutrikimu . Kūdikis, atstumtas motinos, jaučia egzistencinę baimę, kad jį paliks, nemato išeities. Motina, kuri bijo ir nemyli savo kūdikio, perduoda savo baimę jam .

Ankstyvosios vaikystės prieraišumas ilgainiui silpnėja, nerimas išsiskyrus su tėvais stipriausias apie 13 mėnesį, o vėliau laipsniškai mažėja (Kagan, 1976) . Nors šio laikotarpio prieraišumas pamažu silpnėja leisdamas vaikams išeiti į pasaulį, tačiau mūsų gyvenimas – tai nuolatinė prisirišimų ir išsiskyrimų kaita, kaip rašo Davidas G. Myersas: „Nuo gemalo prieraišumo prie atsiskyrimo gimstant, nuo kūdikio prieraišumo prie paauglio atsiskyrimo, nuo santuokos ir tėvystės ryšių prie išsiskyrimo mirštant .

Prieraišumo svarba vaiko socialiniam elgesiui

Psichologai tyrėjai pažymi, kad suaugusių žmonių meilės ryšiai labai panašūs į vaikų saugų, patikimą arba nesaugų ir nerimastingą prieraišumą (Feemy ir Noller, 1990; Haren ir Shaver, 1990; Sinepson, 1991) . Tiems kūdikiams, kuriems motina buvo „parama tyrinėjant pasaulį bei prieglobstis nusiminus , vėliau labiau pasitiki savimi, noriau ir atkakliau imasi sudėtingų užduočių, yra aktyvesni ir jautresni. Raidos teoretikas Eriksonas irgi teigia, kad saugūs ir prieraišūs vaikai žvelgia į pasaulį su „pamatiniu pasitikėjimu – jausmu, kad pasaulis yra patikimas bei nuspėjamas“. Jo nuomone, „kūdikiai, turintys jautrius ir mylinčius globėjus, susidaro pasitikėjimo nuostatą visam gyvenimui“ . Taigi galime teigti, kad ankstyvojo prieraišumo modelis susijęs su vėlesniu socialiniu vaiko elgesiu.

II. Prieraišumo trūkumas ir žalojantys padariniai

Davidas G. Myersas pažymi, kad visoje psichologijoje liūdniausia tirti padarinius, kai nėra tėvų arba jie netinkamai prižiūri savo vaikus. To priežastis gali būti – „nemylėta tapo nemylinti“ . Šią išvadą padarė Harlow po tyrimo su beždžionėlėmis, kurios buvo atskirtos ir užaugo net be dirbtinų motinų. Lytiškai subrendusios jos nesugebėjo poruotis, o dirbtinai apvaisintos nežiūrėjo savo mažylių, su jais žiauriai ar net mirtinai grėsmingai elgėsi. Taigi ir žiaurūs tėvai prisipažįsta buvę vaikystėje mušami ir apleisti (Kempe ir Kempe, 1978). Karenos Horney (1885–1952) koncepcija remiasi pamatinio nerimo sąvoka. Ji teigia, kad visi tėvų ir vaikų santykių sutrikimai (pavyzdžiui, aplaidumas, abejingumas ar neteisybė iš tėvų pusės) yra priežastis pamatiniam nerimui atsirasti . Todėl vaikai tokiose situacijose sukuria įvairias pasipriešinimo strategijas, jie gali pradėti agresyviai arba itin paslaugiai elgtis . Tai gali virsti net neurotiniais poreikiais, pažymi K. Horney .

Žvelgiant į žmogaus raidos stadijas ir motinos bei kūdikio kontaktą, trumpai apžvelgsiu galimus netinkamo motinos ir kūdikio kontakto padarinius. Dar negimusiam vaikui turi įtakos motinos psichinė būsena. Kūdikį ypač neigiamai gali paveikti depresija ir nerimas. Kūdikystėje, kaip pažymi M. Furst, jei ši fazė nebuvo išgyventa kaip malonumas, išlikusi įtampa gali būti vėlesnių neurotinių konfliktų priežastis. Vaikystėje, pagal Z. Freudą, analinėje stadijoje išgyventas konfliktas su aplinka lemia vėlesnį vaiko elgesį. M. Furst teigia, kad „pernelyg griežto pratinimo prie švaros ir grasinimų bausti už seksualinius troškimus padarinys – instinktyvių vaiko poreikių frustracija, kuri vėliau gali virsti neurotiniu elgesiu“ . Todėl „žmogus pradėjęs neigti kūniškumą, taigi ir seksualumą, nes vaikystėje matydamas neigiamą motinos reakciją į tuštinimąsi jis puikiai išmoko slopinti instinktyvius norus“ . „Vaikas gali pradėti manyti, kad jis visas „šlykštus“ ir „nešvarus“, o labiausiai jo lytiniai organai. Tai gali peraugti į įkyriųjų būsenų neurozę, pavyzdžiui, prausimosi maniją, gėdą ir šlykštėjimąsi netgi kai kuriais maisto produktais, švaros kultą, seksualinius sutrikimus, abejones ir nesaugumą“ (L. Schenk-Dangzingeer, 1988) .

Jaunystėje gerai jausis tas žmogus, kuris identifikavo savo aš (E. H. Erikson, 1980) . Aš deficitas atsiranda tada, kai vaikas dėl baimingo ir priešiško motinos elgesio ima slopinti kiekvieną motinai nepatinkantį gyvybės pasireiškimą. Tokia motina neleidžia atsiriboti vaiko ego ir suformuoti jo aš . Jei jaunuolis abejoja savo identiškumu, jis gali padaryti nusikaltimą ar susirgti psichoze, o norėdamas pabėgti nuo situacijos ieškos prieglobsčio grupuotėse ir įvairiose kompanijose . Neturėdamas savo patirties, žmogus tampa priklausomas nuo kitų .

Pagal E. H. Eriksoną, brandus žmogus ieško „intymumo ir atsiribojimo“ , o jaunuoliai ieško artumo su kitu žmogumi. Tačiau jei toks žmogus nėra įgijęs aiškios savivokos, tuomet nėra pasirengęs tokiems santykiams . Tokiose situacijose žmonės paprastai renkasi partnerį, kuris pakeičia tėvus. Toks „žmogus visą laiką nori, kad jam pritartų – iš pradžių tėvai, vėliau grupė, partneris ir netgi jo paties vaikai. Iš tikrųjų jis tikisi gauti tai, ko negavo iš motinos. Ratas užsidaro“ . Antrajame brandos tarpsnyje E. H. Eriksono vadinamame generatyvumu prieš stagnaciją kyla noras turėti vaikų, juos auklėti. Tačiau jei ankstyvojoje vaikystėje motinos ir vaiko santykiai neleido susiformuoti vaiko aš, prasideda stagnacija vietoj generatyvumo, o tai rodo žmogiškųjų santykių nuskurdimą . Trečiajame tarpsnyje, vadinamame integruotumu prieš nusivylimą ir bjaurėjimąsi, jeigu nepavyksta pasiekti integruotumo, lieka nusivylimas ir tuštuma .

M. Rothenberg knygoje „Vaikai smaragdo akimis“ aprašo Chaimo atvejį. Autorė turėjo gerokai pasistengti, kad būtų atgauta berniuko psichinė pusiausvyra. Tačiau motinos žudantis elgesys sūnaus atžvilgiu pasirodė stipresnis už visas specialistų pastangas. Motinos patirtas siaubas žydų koncentracijos stovykloje buvo tiesiog įkūnytas jos sūnuje. „Pagal gamtos dėsnį vaiką maitina motina. Tačiau kai vaikas maitina motiną, einama prieš prigimtį, ir tada vaikas sunaikinamas. Motina nešioja gemalą savo įsčiose, ir gemalas yra jos neatskiriama dalis. Kai motina pagimdo vaiką, kai vaikas išeina iš įsčių, nuo tada ji suteikia vaikui autonomiją. Chaimo motina šito padaryti nesugebėjo. Begalinis jos skausmas, siaubas ir vienišumas reikalaute reikalavo, kad Chaimas išliktų jos neatskiriama dalis, ir ji prarijo Chaimą. <...> Pagal pačią tokių santykių esmę vaikas yra tik motinos pratęsimas. Ji niekada nemato jo poreikių, niekada nepripažįsta jo teisių, naudojasi ir piktnaudžiauja juo beveik nesuprasdama, ką daranti.<...> Įkliuvęs į tą baisų voratinklį, vaikas nebegali išsilaisvinti. Galiausiai jis praryjamas. Jam priklauso tik vienas gyvenimas – jos. Ir mirti jis gali tik viena mirtimi – jos“. Tokias išvadas padarė M. Rothenberg po ilgo ir varginančio darbo su berniuku ir jo šeima. Kai jau atrodė pasiekta šiek tiek rezultatų ir vaikas atgavo šiek tiek autonomijos, jis staiga vėl sugrįžo į savo pirminę stadiją.

Taigi sveiko fizinio kontakto, prieraišumo bei tinkamos globos suteikimas naujagimiui, kūdikiui, vėliau vaikui ir paaugliui, turi be galo didelę reikšmę suaugusio žmogaus socializacijai ir brandžiam gyvenimui. Žmogaus psichinės bei socialinės brandos pamatas dedamas ankstyvojoje vaikystėje – ten pradžia, ten visos priežastys, kodėl suaugę žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Kažkas yra pasakęs: „Duokit man šventų motinų ir aš pakeisiu pasaulio veidą“. Tai labai svarbus teiginys mūsų laikmečiui, nes tiek motinystės, tiek tėvystės sąvoka iš esmės kinta. 6-7 dešimtmetyje vyravo „Tobulos Mamos“ įvaizdis: motina tarpduryje su sausainiais bei pienu, kupina dėmesio ir užuojautos, pasitikdavo vaikus, grįžtančius iš mokyklos , o šiandien daugiau nei pusė ikimokyklinukų mamų dirba, kopia karjeros laiptais, o jų vaikai prižiūrimi kituose namuose, laiką leidžia prie televizorių ar kompiuterių ekranų, nekontroliuojamuose draugų susibūrimuose arba lanko vaikų priežiūros įstaigas. Ar civilizacijos bei industrinės visuomenės procesas, greitėjantis ekonomikos tempas ir kaita išaugins pilnavertes asmenybes, pilnas meilės ir šilto žmogiškumo?

Apibendrinimas

Kūdikis, kuris nuo pat naujagimystės gavo pakankamai savo tėvų dėmesio per fizinį ir emocinį kontaktą, į kurio poreikius buvo laiku ir tinkamai sureaguota, užaugs brandžia ir saugiai socialia asmenybe. Anot Davido G. Myerso toks žmogus ilgainiui pajėgs auginti psichologiškai sveiką žmonių kartą.

Davido G. Myerso nuomone, tie tėvai, kurie sugeba suteikti savo vaikui saugų prieraišumą, vėliau išaugina vaikus, kurie saugiai jaučiasi pasaulyje, pasitiki savimi ir kitais. O abejingi ar net žiaurūs tėvai išaugina tokius pat baimingus ir nesaugius vaikus, tuo padarydami didelę žalą savo vaikams. Toks tėvų elgesys atskleidžia jų tėvų elgesį jų vaikystėje. Tai besitęsiančių problemų virtinė, einanti iš kartos į kartą.

M. Furst pažymi, kad vaikų namų auklėtiniai, neturėdami individualaus kontakto su jį prižiūrinčiu asmeniu, pagal savo išsivystymą tepasiekė debilumo lygį, nors šios diagnozės jie neturėjo. Tačiau patekę į privačius namus, kur buvo individualiai globojami, gavo pakankamai dėmesio ir fizinio kontakto, greitai atsigavo ir jų būklė tapo normali. Taigi suteiktas artumas iš dalies gali kompensuoti praradimus. Tačiau, kuo ilgiau praradimai užsitęsia, tuo sunkiau atkurti sveiką žmogaus savivokos pusiausvyrą.

M. Rothenberg darbas su ypatingais vaikais mus supažindina su galimybe iš dalies kompensuoti prarastus ryšius su tėvais, turėti vilties ir drąsos, bendraujant su mums nepriimtinais žmonių tipais.

Meilė žmogui visada teikia vilties. Tampame žmonėmis tik tada, kada sugebame mylėti ir priimti meilę iš kitų. Tai ir yra didžiausias siekis mūsų gyvenime – tapti žmogumi per mus saistančius ryšius su kitais.